O gal aš per daug mąstau?

Vakar vakare apžiūrinėjau savo blog'ą ir pačiam pirmajame įraše pamačiau du komentarus. Kaip aš galėjau jų nepastebėti?! Perskaičiusi man galvoje įstrigo vienas sakinys : ,,Beeeprotiškai jaukus Tamstos blog'as, vos atėjusi jau žinojau, kad norėsiu jį matyti dažniau su visais nuoširdžiais įrašais ir gražiomis fotografijomis.". Ir tada susimąsčiau, o jeigu aš nuvyliau jus? O jeigu aš nerašau taip nuoširdžiai, o jeigu paveikslėliai nuobodūs, o pavadinimai visai neatitinka temų? Šitos mintys sukosi mano galvoje visą dieną ir net nežinau kaip jų atsikratyti. O gal vis dėl to aš per daug mąstau? Gal reikia rašyti taip kaip moku ir nesistengti pasikeisti? Gal galit patart? Visai pasiklydau pačios savo mintyse... tikra painiava čia.. Gal jūs norite, kad rašyčiau tam tikrom temom? O gal, kad kelčiau daugiau savo nuotraukų? Ar tiesiog tęsčiau savo marpliavones čia taip kaip dabar darau? O gal man išvis neberašyti..  Tikiuosi sulaukti jūsų patarimų.. 

heyhihello

Kiekvieną dieną prisėdus prie interneto, masčiau ką jums parašius, bet į galvą nešovė nei viena mintis.umct.. Ir dabar esu kaip ir be žodžių, be minčių, esu per daug atsipalaidavusi mastyti tokią nuostabią dieną. Už lango šviečia saulė ir medžiai šlama nuo malonaus vėjelio. GAliu pasakyti tik tokią naujieną, kad dabar mano plaukai iš pilkšvų tapo kaštoniniais rudais su raudonu atspalviu and everybody liked it! nananananana nebeturiu daugiau ką jums pasakyti, bet pažadu kad kai tik kasnors įdomaus nutikis, būtinai su jumis apie tai pasidalinsiu. Čiau pupuliai:*

Nuplauta dangaus ašarų

Šiandien per paskutinę pamoką pro langą išvydau greitai atslenkantį juodą debesį link mūsų. Už kelių akimirkų išgirdau stambius lašus tarškančius į palangę, atsisukusi pamačiau kaip stipriai dangus verkia. Po kelių akimirkų išgirdau riaumojimą ir išvydau blyksnius. AUDRA! Visi sėdėjo suolose susirūpinę, o aš viena sėdėjau kupinu džiaugsmo veidu, kaip klasiokas sakė: išsišiepus lyg ausų. Visi į manę žiūrėjo keistai, bet man buvo nesvaaaarbu. Galiausiai nuskambėjo skambutis ir aš bėgte bėgau link mokyklos durų. Artėjant prie jų pastebėjau vaikus slepiantis po stogeliais, žmones su lietsargiais, tai kurie visdar stoviniajo prie durų nerimaudami kaip pareis namo, o aš ir G lėkėm net nesustodamos. Vos išlindusios į lauką užuodžiau nuostabų kvapą, tokį kurio neįmanoma apsakyti, keistą kvapą.. Ir tada pasileidome per balas, nesvarbu kad buvome su gerais drabužiais ir jautėmės permirkusios mums buvo taip malonu ir linksma. Visą kelią ėjau ir bėgau kupina džiaugsmo, visą kelią juokiausi.. Šokinėjau balose ir jaučiausi kaip anuomet, kai buvau patrakusi  mažylė besimurkdanti balose su plačia plačia šypsena.. 


minčių perteklius

Taip, apsileidau, žinau, nebauskit.. Tiesiog visa savaitė tokia užimta ir suplanuota, kad net šiurpas nubėga pagalvojus. Savaitė buvo pilna sunkaus darbo mokykloje ir namų darbų ruošimo namuose. Jaučiausi lyg mano energija būtų išsiurbta kokio uodo, nors ne ne uodo, o konors didelio, konors nematomo, konors ko negalima nustumti į šalį.. Keista.. Bet štai atėjo savaitgalis, kuris leidžia visas mintis padėti nuošalin ir mėgautis pas mus atskubančia vasara. Dvi savaitės iki vasaros, keturios savaitės iki mokslų pabaigos, savo gimtadienio ir atsisveikinimo su draugais. Kaip čia pasakius, tai ir džiugina ir lūdina. Taip, jau jaučiu kaip nuo mano gilių minčių man pradeda svaigti galva ir nuo nuovargio merkiasi akys, turiu jus palikti, gerai praleiskit sekmadienį, nes poryt ir vėl ateis tas nelemtas pirmadienis.(;

P.S: pamaniau, kad gal kam būtų įdomu kaip aš atrodau tad štai ir aaaaaaaaaš ir aš-keistas (spustelk) .c:

Čiulbantis pavasaris

Keista savaitė - sumurmėjo sau Gabrielė, gurkšnodama kakavą. 

Uh, gal netokia ir keista, bet gan nuobuodi.. Nuo pirmadienio iki sekmadienio ryto prasedėjau namuose. Per tą savaitę išgėriau apie 16 puodelių kavos, kakavos ir arbatos neskaitant sulčių.. Peržiūrėjau  8 filmus ir kas vakarą užmigdavau klausydamasi muzikos. Bet viskas pasikeitė šiandien, sekmadienį, kai sužinojau, kad pagaliau galiu išeiti pasivaikščioti! Iš kart tai sužinojusi pasiskambinau Meidai, kuri iš karto sutiko. Kuo skubiau susiruošiau ir jau buvau su ja, tatatadam. Aišku kaip visada, su ja laikas prabėgo taip greitai, bet buvo taip faina išvysti žmogų kurio taip pasiilgau. Vakaras prabėgo labai jaukiai, oras buvo pasakiškas. Grįžusi namo prisėdusi prie interneto, užėjau į blog'ą ir pamačiau du sekėjus ( AČIŪ:*), vos ne šūkavau iš džiaugsmo, nes iš tiesų nesitikėjau, kad kasnors gali skaityti mano makliavones. Na dabar jau turiu lėkti žiūrėti kito filmo, per kelias ateinančias dienas vėl čia apsilankysiu ir jums parašysiu. Čiao amigos.c: